Pirmojo karto stebuklai

Pirmojo karto stebuklai [Edita Juškevičė]

Ar dar prisimenate, kaip atrodo seni fotografijų albumai? Su juodomis ir baltomis, vėliau jau daugiau spalvų turinčiomis nuotraukomis. Aš prisimenu, nes šiuo metu sėdėdama terasoje su puodeliu kavos vartau gyvenimo albumą – iš praeities, iš mintyse ir širdyje esančių prisiminimų… Pirmas kartas! Ne tik lūpos, bet ir širdis apsąla pagalvojus apie juos – pirmuosius kartus. [...]


Kategorija 2012 m. Nr. 3, Aplinka, Asmenybė, Tobulėjimas, Žurnalai

Pirmojo karto stebuklai
[Edita Juškevičė]

Ar dar prisimenate, kaip atrodo seni fotografijų albumai? Su juodomis ir baltomis, vėliau jau daugiau spalvų turinčiomis nuotraukomis. Aš prisimenu, nes šiuo metu sėdėdama terasoje su puodeliu kavos vartau gyvenimo albumą – iš praeities, iš mintyse ir širdyje esančių prisiminimų…

Pirmas kartas! Ne tik lūpos, bet ir širdis apsąla pagalvojus apie juos – pirmuosius kartus. Tiksliau, pirmųjų kartų stebuklus.

Kiek daug šypsenų iškyla prisiminus baimę per valstybinį universiteto baigimo egzaminą arba kai mokykloje medicinos sesuo ateidavo skiepyti vaikų – tada juk atrodė, kad tai taip baisu, o dabar… dabar tai tiesiog gražus juodos ir baltos spalvų miražas, kuris kelia šiltus jausmus, mielą šypsnį. Regis, taip ir keliauju vieną po kito versdama to albumo lapus, iš eilės, vis rinkdama kažką, kas buvo ypatinga. Visi pirmieji kartai – pirma diena darželyje, pirmas užlipimas į sceną ir smarki kova su konkurentais joje, pirmas egzaminas, pirmas atestatas, pirmoji meilė, pirmas pasivažinėjimas keturračiu, nakvynė po atviru dangumi, palapinių miestelis su mylimais žmonėmis, pirmas skausmas netekus artimojo ir pirmas džiaugsmas gimus tavo vaikui. Kiek daug tų neįkainojamų ir nepamirštamų pirmųjų kartų!

Staiga stabteliu ties viena nuotrauka. Nejučia susimąstau, kad visgi žmonės gyvena stereotipiškai. Jie bijo naujovių, bijo kažko, kas neįprasta. Bijo rizikuoti. Prisiminiau vieną savo pažįstamą, kuri daugelį metų gyveno kaip visi – darbas, namai, savaitgalį kažkoks laisvalaikis, bet dažniausiai – tingus laikas tvarkant namus ir einant apsipirkti. Penkios dienos darbui – dvi poilsiui. Ir taip viskas ratu. Nejučia pro šalį prabėga ne vieni metai – ir kas per juos padaryta? Darbas. Ir dar kartą darbas. Ji dirbo valstybinėje įstaigoje su vaikais. Gal dėl to savų nesusilaukė – užteko jų darbe: tiek kaip specialistei, tiek kaip moteriai. Juk žmogiška pavargti ir grįžus po darbo dienos jau nenorėti triukšmo namuose. Iš dalies toks gyvenimas tapo patogus. Ji priprato prie savo dienotvarkės, bet vieną dieną tas sraigtelis galvoje ir širdyje sustojo. Žmogiškai moteris pasijuto vieniša. Juk visi norime ilgais rudens vakarais apsikabinti, pabūti kartu, užsikurti židinį, sušilti su taure karšto vyno. Žiemą kartais kyla noras pasimėtyti sniego gniūžtėmis, o vasarą eiti rinkti prisirpusių uogų. Ji nežinojo, kad galima ryte ne paskubomis išgerti puodelį kavos ir bėgti, o tingiai ja pasimėgauti lovoje, įkvėpti gryno oro pro langą, paskaityti rytinį laikraštį. Dviese?! Mano draugė susirgo depresija: vaistai, cigaretės, vėliau ir alkoholis, vienatvė. Ir viskas ratu – darbas, namai, įprastas ritmas ir jokių naujovių, jokio naujo pirmojo karto. Jokio stebuklo. Jokios kibirkšties. Monotoniškos dienos slinko, kol visi draugai nusprendėme – gana! Jei mes to nepadarysime, nepadarys niekas ir jos dienos baigsis – nenoriu galvoti, kuo jos galėjo baigtis.

Taigi, vieną dieną šios nuotraukos herojė susikrovė lagaminus ir išvyko į ilgalaikę komandiruotę….

Autorė: Ramūnė Budrytė


Kategorija 2012 m. Nr. 3, Aplinka, Asmenybė, Tobulėjimas, Žurnalai

Facebook komentarai