Stilingas auklėjimas

Stilingas auklėjimas [Inga Šulcienė]

Parašyta daugybė knygų apie tai, kaip reikėtų auklėti vaikus. Tačiau dažniausiai jų prireikia tik tuomet, kai vaiko elgesys tampa sunkiai toleruojamas, nepriimtinas ar dar blogiau – tiesiog nepakenčiamas. Tuomet kyla daugybė klausimų, į kuriuos ne taip paprasta rasti atsakymus: ką darėme ne taip? Kas bus toliau? Auklėjimo stilius Tėvų pastangų įvairovė, siekiant vaikus kontroliuoti ir [...]


Kategorija 2012 m. Nr. 3, Šeima, Žurnalai

Stilingas auklėjimas
[Inga Šulcienė]

Parašyta daugybė knygų apie tai, kaip reikėtų auklėti vaikus. Tačiau dažniausiai jų prireikia tik tuomet, kai vaiko elgesys tampa sunkiai toleruojamas, nepriimtinas ar dar blogiau – tiesiog nepakenčiamas. Tuomet kyla daugybė klausimų, į kuriuos ne taip paprasta rasti atsakymus: ką darėme ne taip? Kas bus toliau?

Auklėjimo stilius

Tėvų pastangų įvairovė, siekiant vaikus kontroliuoti ir padėti jiems pritapti visuomenėje, psichologų vadinama auklėjimo stiliumi. Pasak vienos iš auklėjimo stilių koncepcijos kūrėjų Dianos Baumring, tėvų auklėjimo stiliui įtaką daro du veiksniai – tėvų jautrumas ir reiklumas. Jautrumą būtų galima apibūdinti kaip tėvų gebėjimą atpažinti ir suprasti vaiko poreikius bei rodyti jiems šilumą, palaikymą, empatiją. Nuo pat kūdikystės tėvai turi mokytis suprasti, ką reiškia vienokie ar kitokie signalai (verksmas, riksmas, šypsena), kuriuos mažas žmogutis siunčia juo besirūpinantiesiems. Jautri mama dažniausiai nesunkiai supranta, ką reiškia, kai jos mažylis ima gailiai verkti ar čepsėti lūpytėmis. Gebėjimas suprasti vaiko poreikius – būtina sąlyga, leidžianti vaikui pasijausti saugiam. Jam siunčiama žinia, kad pasaulis, į kurį jis atkeliavo, saugi vieta ir juo tikrai pasirūpins. Tačiau jei mama nerimastinga, nepasitikinti savimi, labiau pasikliaujanti ne savimi, o aplinkinių nuomone, jai bus daug sunkiau būti jautriai ir empatiškai. Gerai, jei mažasis šeimos narys ramus ir ne itin reiklus, bet jeigu yra kitaip, nejautriems tėvams gali būti didelis iššūkis suprasti, ko tas mažylis vis nepatenkintas.

Kitas veiksnys, lemiantis vaiko auklėjimo stilių, yra reiklumas arba kontrolė. Tėvai turi ne tik atpažinti ir tenkinti vaiko poreikius, bet ir parodyti ribas. Jie tarsi turi nubrėžti liniją tarp to, kas galima, ir to, ko negalima. Reiklumu tėvai siekia vaikus integruoti į šeimą, o vėliau ir į visuomenę, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, mokydami drausmės, gebėjimo prisitaikyti ir atsižvelgti į kito poreikius.

Remiantis tėvų sugebėjimais būti jautriems ir reikliems, galima išskirti keturis auklėjimo stilius: atlaidų, valdingą, autoritetingą ir atsiribojusį. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi skirtingas auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį. Jiems būdinga individuali jautrumo ir reiklumo pusiausvyra.

Vieno dominuojančio auklėjimo stiliaus, kuris būtų itin populiarus šiuolaikinėse šeimose, išskirti neišeitų. Galima pastebėti tik tendencijas. Anksčiau mūsų visuomenėje vyravo autoritarinis auklėjimo stilius, o dabar vis mažiau tėvų, besivadovaujančių nuostatomis, kad vaikas turi besąlygiškai paklusti ir vykdyti jų valią. Tačiau galima pastebėti ir kitokių kraštutinumų, kai tėvai stengiasi būtinai tenkinti kiekvieną vaiko užgaidą ir taip sukuria vaikui iliuziją, kad pasaulis – didelė parduotuvė, kurioje viską galima nusipirkti. Nemažai ir tokių tėvų, kurie stengiasi nuo mažens daug investuoti į ankstyvąjį vaikų ugdymą. Tampa vis madingesni mažyliams skirti būreliai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis požiūris labai sveikintinas. Tačiau tėvai, norėdami kompensuoti tai, ko patys negalėjo gauti vaikystėje, rizikuoja perlenkti lazdą. Verta pamąstyti, ar tikrai didelis pranašumas, jei vaikas jau 4 m. turės baleto, muzikos, anglų kalbos pradmenis, bet neturės laiko tiesiog žaisti ir bendrauti su savo tėvais.

Atsakymų, kodėl vieni auklėjimo stiliai labiau vyrauja nei kiti, reikėtų ieškoti analizuojant pokyčius visuomenėje: „Mūsų tėvų karta augo visuomenėje, kurioje buvo daug baimės, nepasitikėjimo, suvaržymo ir netikrumo. Būdas išlikti – paklusti priespaudai. Vaikai buvo mokomi prisitaikyti, būti nuolankūs, nepastebimi. Jie išmoko nepasitikėti savimi, viskuo abejoti, nereikšti savo nuomonės. Dabartinė visuomenė kelia visai kitus reikalavimus. Todėl keičiasi požiūris ir į tėvystę, motinystę bei vaikų auklėjimą.“

Dažniausiai apie tai, kaip auklėja vaiką, tėvai susimąsto, kai susiduria su sunkumais. Jie pastebi, kad jų taikomi metodai neduoda norimo rezultato. Tėvai jaučia kaltę, nekompetenciją, beviltiškumą. Tuomet svarbu nenuleisti rankų, o bandant suprasti netinkamo elgesio galimas priežastis atsigręžti ir į save. Auklėjimo stilių, kurį naudojate, galite sužinoti atkreipę dėmesį į vaiko elgesį tuo metu, kai drausminate. Pavyzdžiui, jei vaikas nerodo pagarbos, tikriausiai, esate per daug pakantus netinkamam elgesiui. Jei Jūsų bijo, tuomet tikriausiai esate per griežti.

Autorius: Andrius Kaušpėdas


Kategorija 2012 m. Nr. 3, Šeima, Žurnalai

Facebook komentarai